Bonyta Grafika: Apie mane

Esu Bonyta. Tokį vardą man suteikė veisėja, o šeimininkai nutarė jį pasilikti. Bonita - ispaniškas žodis, reiškiantis "panelė" arba "gražuolė". Šiuo metu man beveik trys metai - nei daug, nei mažai, bet iš paauglystės jau išaugau.

Taigi, mano istorija prasidėjo vieną žvarbią sausio dieną. Mes su sesute Beri žaidėme ant maloniai vėsaus sniego, kai atsidarė veisėjų sodybos vartai ir pro juos įriedėjo šviesiai mėlynas automobilis. Išlipo du žmonės. Man pasidarė smalsu, kas tai per nauji "objektai" mūsų teritorijoje, ir savo trumpom kojytėm griuvinėdama pasileidau link nepažįstamųjų. Tada man buvo dveji su puse mėnesio - taigi, ne tokia jau ir maža. Vėliau paaiškėjo, kad tie du žmonės - mano būsimieji šeimininkai. Vos atsidūrusi ant šiltų rankų pajutau jiems simpatiją. Jie pasiemė mane į automobilį, ir riedėjome į mano naują gyvenimą - namo, iš Vilniaus į Kauną.

Pirmos dienos naujuose namuose buvo liūdnokos. Pasiilgdavau savo mamytės Indiros ir kitų šuniukų. Šaukdavau juos naktimis, kai pasilikdavau viena, bet niekas niekada neatsiliepė. Liūdesį sklaidydavo tik naujų šeimininkų dėmesys ir meilė. Nesusilaikiau jiems nedėkojus ir kaip galėdama stengiausi atsilyginti tuo pačiu.

Savaitės bėgo, o aš augau beveik dienomis. Atėjo pavasaris ir pradėjau su šeimininke Rūta lankyti dresūros pamokėles. Vėliau vos tik išgirsdaau žvangtelint antkaklį, šidis suspurdėdavo ir pasileisdavau link šeimininkės - kad tik dreičiau į dresūros aikštelę. Man patikdavo ne pačios pamokos (kur aš gerokai dykinėjau), bet tai, kad prieš jas ir po jų galėdavau kiek širdis geidžia prisidūkti su kitais šunimis. Ilgainiui kiekvienas gatvėje sutiktas keturkojis pasidarė mano draugu.

Tris mėnesius mokiausi dresūros, bet prasidėjo vasara. Birželio ketvirtąją buvo mano pirmoji paroda. Tiek šunų vienoje vietoje dar nemačiau. Po parodos džiaugiausi kartu su šeimininkais savo puikiais įvertinimais. Po parodos išažiavome atostogauti į Šventają ir prie ežerų.

Nepastebimai bėgo laikas. Štai apsidairiau, ir žiūriu, kad jau švenčiu vienerių metukų gimtadienį. Ta proga gavau milžinišką kaulą, o šeimininkai suvalgė tortuką.

Nuo rudens prasidėjo mano parodų etapas. Pavasarį, po sunkaus triūso mane jau galėjo vadinti Lietuvos Jaunimo Čempione. Gavau netgi diplomą už tai.

Dar viena vasara, o jos gale manęs laikė maloni staigmena - šeimininkai man parūpino draugę Perlą. Žaizdavau su ja kiaurą dieną. Kol ji augo, rūpinausi ja, auklėjau ir mokiau. Teko ir nubausti, bet tik kelis kartus, kol išmoko, ko nereikia daryti.

Ir štai jau šį rudenį man sukaks treji kupini nuotykių ir meilės metai. Dabar jau surimtėjau, nebelakstau po kambarius kaip pasiutusi, bet vis vien neatsisakau žaidimų su kamuoliuku pagundai.