Veislės istorija

Landsyrų istorija – veislynai. Veislynas „Von Adlergarten“

Landseerinternational http://pets.groups.yahoo.com/group/landseerinternational/

Mano landsyrai
Sulzer-Bühler
 

Kalbėdama apie savo landsyrus-niūfaundlendus, apie skausmą, kurį patyriau veisdama juos, noriu paaiškinti, kodėl negaliu pasiūlyti nei vieno šuniuko atėjusiam ir prašančiam žmogui. Kita vertus, tikiuosi gauti gerą patarimą iš kokio nors savo skaitytojo.

Mes visuomet laikėme niūfaundlendus, tačiau nuo 1895 m. pradėjome laikyti landsyrus. Pirmas buvo Caesar (Menelik ir Meyerba) gimęs p. Pittel veislyne Paryžiuje. 1914 m. jis jau buvo silpnas ir senas, mūsų nebesaugojo. P. Schlitter-Laager negalėjo duoti mums kito patino vietoj Caesar, bet pažadėjo patinėlį iš 1915 m. sausio mėnesio vados.

Tuo tarpu jis paskolino man kalytę Miss, gimusią 1914 m. Nors niekada ankščiau neturėjau kalės ir paėmiau ją, kadangi nebuvo kito pasirinkimo, greitai įsitikinau kalytės pranašumu.

Miss nepaprastai prisirišo prie manęs. Ji visur mane lydėjo, kur tik aš eidavau, net į miestą. Patinai, kuriuos sutikdavome, buvo draugiški ir gerai elgėsi, niekuomet nepatyriau peštynių rizikos, tai neabejotinas pranašumas turint kalę. Numatomos p. Schlittler-Laager vados nebuvo – taigi aš laikiau Miss.

1917 m balandžio mėnesį ji buvo sukergta su Pascha Major II (Kettering Scout-Stella Maris), p. Schlittler-Laager veisimo linijos patinu. Birželio mėnesį Miss susilaukė 10 šuniukų: pirmą ji pametė parke, po pusantros valandos jis buvo rastas laimingo atsitiktinumo dėka. Sekantis gimė prieš veislyno įvažiavimą. Gimdymą ji užbaigė šuniukų dėžėje, kurioje ji pati be jokios pagalbos dar atsivedė aštuonis jauniklius. Buvo labai karšta vasara ir šuniukams neprirekė jokios mūsų priežiūros.

Viso buvo tik trys balti juodai marginti, labai gražūs šuniukai. Trys - balti su rudais plėmais, likę rudi su trupučiu baltos ir juodos spalvos.

Taigi mes pasilikome tik pirmus šešis šuniukus. P. Schlitter-Laager, Miss veisėjas, taip pat kaip ir Pascha – Major II, rudus šuniukus priskyrė Kettering Scout ir Stella Maris poros įtakai, kadangi jie du kartus pasikartojo vados giminės medyje būdami „seneliai“ vienoje pusėje ir „proseneliai“ kitoje.

Šiandieną jie visi mirę. Baltai ruda kalytė Lady buvo pavogta ir tikriausiai suvalgyta 1917 m. rudenį. Baltai rudas patinas Lord panašiai dingo iš savo šeimininko. Juodai balta kalytė Nora „nukeliavo“ į Langenthal, dr. Rickli veislyną. Pascha, pats nuostabiausias iš jų visų, tapo p. Sulzer-Forrer šunimi. Caesar buvo parduotas ponui Pilsudskiui, Lenkijos maršalui, bet galiausiai sugrįžo pas mane.

Didysis badas sustabdė bet kokį veisimą keleriems metams. 1920 m. sausio mėnesį bandžiau sukergti Miss su jos sūnumi Pascha, tačiau nesėkmingai. Kitas jos sūnus Caesar nebuvo geresnis patinas, nors Pilsudskis skubiai atsiuntė šunį šiam tikslui.

Rudenį aš vėl bandžiau su Pascha, bet vėl nepasisekė. Galiausiai nuvežiau ją pas brolį Tino von Mollis, ir ji iškarto buvo sukergta.

Nepaisant artimos giminys su broliu, reikėjo bandyti kergti, nes nebebuvo pasirinkimo. Abu buvo šešių su puse metų. 1920 m. lapkritį ji atsivedė du patinukus, bet vienas jų mirė savaitės amžiaus. Kitas, vardu Darling vom Adlergarten, augo „ant rankų“. Motina labai sirgo. Bet mums pasisekė ją vėl atstatyti. Jos sūnus Darling galėjo paveldėti silpną sveikatą, jis mirė trijų metų nuo vandenligės. 

Tuo tarpu ieškojau kitos kalės tinkančios Pascha į porą. Išsiunčiau nesuskaičiuojamą daugybę laiškų į Angliją, Nyderlandus, Vokietiją, Austriją. Pagaliau man pasisekė. Buvo pasiūlyta Bella von der Lärchenau, g. 1922 m. Ji prisijungė prie mūsų nuo šešių su puse mėnesių amžiaus, buvo labai drovi ir liesa. Bella buvo žymiai mažesnė už Miss bei niekada jos nepasiekė nei svoriu nei ūgiu. Dėl to neieškojau jai patino pirmus du metus. Tikėjausi išveisti stiprius šuniukus, kai ji sutvirtės.

Taip pat turėjau galimybę susigrąžinti savo Caesar prieš 1923 m. Zürich parodą. Jis buvo pristatytas kartu su savo broliu Pascha ir motina Miss. Visi trys laimėjo įvertinimus „veisimo“ klasėje.

1924 m. pabandžiau išveisti Bella šuniukus. Liepos mėnesį praleidau tinkamą poravimuisi momentą, nes nei Caesar nei Pascha į ją nežiūrėjo. Visuomet sunku teisingai atspėti rujos pradžią. Po šio atvejo visuomet pradėjau vežtioti ją pas patiną kergimui ankščiau.

Caesar dalyvavimas buvo privalumas, nes jis savo elgesiu duodavo ženklą apie tinkamą momentą poravimuisi. 1925 m. sausio mėnesį ji nesėkmingai buvo sukergta su Caesar. Liepos 28 d. ji vėl buvo sukergta su Caesar, liepos 29 d. – su Pascha. Rugsėjo 29 d. ji atsivedė septynis šuniukus, bet kitą rytą du iš jų mirė. Sekančią dieną dar trys šuniukai mirė, kitą dieną dar vienas paliko šį pasaulį. Liko tik vienas: Tobias vom Adlergarten, puikus patinėlis su gražiomis dėmėmis ir gerai sudėtas.

Nepaprastai gaila buvo prarasti visą vadą, nes šuniukai buvo baltai juodi ir nuostabiai marginti. Gal būt tai buvo mūsų klaida, nes mes pasiūlėme Bella gražią, bet šaltą tuo metu vietą arklidėje, gal mažyliams buvo per šalta. Kai pamačiau nutikusią bėdą, perkėliau motiną su šuniukais į savo šiltą ofisą, bet, rodos, buvo per vėlu.   

Aš nenumačiau šių sunkumų po Miss vados 1917 metais.

Sekantį balandį Miss buvo sukergta su Pascha, bet nesėkmingai. Spalio mėnesį vėl pabandėm su Caesar, tačiau vėl be rezultatų.

1927 m. pavasarį dar kartą sukergėm su Pascha ir Caesar, bet ir vėl nesulaukėm vados. Pusantrų metų Tobias absoliučiai ja nesidomėjo.

Aš tik norėjau neprarasti šanso. Taigi, 1927 m. nuvykusi į Linz nupirkau Bella vados seserį Belladonna von der Lärchenau. Savininkas man pasakė, kad kalė yra jaunesnė maniškės sesuo, bet kai pamačiau dokumentus, supratau, kad jos yra tos pačios vados. Belladonna buvo dar mažesnė už Bella, labiau juoda, bei ankščiau nebuvo kergta. Atvežta rugpjūtį ji iškart pradėjo rujoti. Pristatėm ją Paschai, bet, būdamas jau dešimties metų, jis negalėjo prisiartinti prie jos dėl kalytės gynybinės reakcijos. Dviejų metų Tobias visai ja nesidomėjo.

1928 m. pristačiau abi kales Tobias. Kovo mėnesį pirmiausia pabandžiau su Belladonna (šeimininkų vadinta Bilma). Kadangi Tobias buvo neaktyvus,   nuvežiau ją nuostabiam juodam patinui į Winterthur. Kalė jau buvo šešių su puse metų amžiaus, ir aš norėjau žinoti, ar ji aplamai galės turėti vadą. Bet juodas patinas buvo per senas ir nebetinkamas kergimui. Balandžio mėnesį Bella suleidau su Tobias, prižiūrint mano veterinarui Dr. Scheitlin. Bet, nežiūrint visų tų tablečių, „reikalai“ nepajudėjo. Rudenį vėl Bella bandžiau kergti su Tobias. Bet jis nieko nuo to laiko neišmoko.

Tuomet aplankiau su ja tris juodus patinus. Bet jie buvo arba per seni, arba per jauni. Taigi, nežiūrint į jos rujojimo kulminaciją, ji nebuvo sukergta. Kažkas man pasakė apie gerą juodą patiną vardu Urs von Toggenburg. Tuo metu Belladonnos rujojimas ėjo į pabaigą. Taigi aš aplankiau Urs su Bella per jos rujojimą. Abu buvo susidomėję ir vis bandė ir bandė. Bet Urs buvo mažas šuo, per žemas Bella. Taigi nieko neįvyko.

Jūs galite matyti – aš išbandžiau visus įmanomus būdus, kad neleisčiau išnykti puikiems Landsyrams. Ketinu vėl pabandyti su Tobias. Jo tėvas Pascha nerodė jokio susidomėjimo kalėmis iki trijų metų. Gal būt jis pasiekė brandą dabar būdamas trijų su puse metų? Jis yra vienintelis puikus ir stiprus šuo, kurį aš pažįstu. Man būtu malonu, jei galėčiau informuoti jus apie gerus šios vasaros rezultatus. Kadangi kiekvienas skaitytojas galėtų duoti patarimą, būčiau už tai labai dėkinga. Sekanti abiejų kalių ruja numatoma kovo mėnesį. Norėčiau padėkoti iš anksto už jūsų dėmesį ir pagalbą.
 

Winterthur, 1929
Vertė Rita Kišonienė