Apie veislę. Pasakojimai: Gelbėtojas

Vakaras. Raudona saulė lėtai leidžiasi už horizonto, dangus nudažytas liepsnos spalvomis. Ant uosto molo, pačiame gale, stovi didelis gauruotas išdidus juodai baltas šuo ir žvalgosi aplink, stebi žaidžiančias žuvėdras. Jis nuobodžiauja. Jau seniai jam teko dirbti savo darbą, o maudimosi sezonas prasidės tik už poros savaičių.

Staiga jis aukščiau iškelia nosį ir giliai įkvepia oro. Šuo užuodė žmogų; ir iš tiesų -  neužilgo netoliese pasimato „ruonis“, drįstantis maudytis lediniame vandenyje. Drąsuolis kuo ramiausiai įbrenda į dar nespėjusį po žiemos sušilti jūros vandenį ir ilgai plaukioja, kol pagaliau nutaria lipti į krantą. Visą tą laiką didysis šuo atsisėdęs jį stebi ramiu žvilgsniu, jis laukia – gal prireiks jo pagalbos. Jis visada atidžiai stebi kiekvieną žmogų vandenyje, žino, kad visada reikia būti pasiruošusiam. Ir šuo neklydo – žmogus staiga sušunka ir panyra. Pradeda mojuoti rankomis, taškytis ir pro vandens pilną burną šaukti – „Gelbėkit!!! Skęstu!!!“. Jis pakliuvo į audros išmuštą duobę dugne.

            Uoste šiuo metu nėra nė vieno žmogaus, galinčio padėti, tačiau šuniui jau seniai nebereikia žmonių nurodymų, jis puikiai dirba savarankiškai. Dičkis meškinas mikliai suvokia, ką jam reikia daryti. Jis galingomis kojomis atsispiria nuo molo ir neria į vandenį. Iškilęs stebėtinai greitai nuplaukia prie skęstančio žmogaus, kuris jau netekęs sąmonės grimzta į dugną. Šuo nesumišo – jis drąsiai neria paskui skenduolį gilyn ir jį pasivijęs švelniai dantimis sugriebia už riešo, tuomet ištempia į vandens paviršių, paskui – į krantą.

            Žmogus saugiai guli ant smėlio, atbėga žmonės, reiškia šuns pareiga atlikta – ir  narsusis gelbėtojas vėl nupėdina į savo įprastą stebėjimo vietą – ant uosto molo iškyšulio ir ramiai laukia kito nelaimėlio.

            Kas šis šuo? Tai – landsyras. Visų vaikų, žmonių ir gyvūnų draugas, pasiryžęs apginti net svetimus vaikus, kurie jį gali niurkyti kiek širdis geidžia. Landsyro aistra – vanduo ir draugystė.

 

Lina Kišonytė