Apie veislę. Pasakojimai: Landsyras Bonis

 

    Vešlia, gėlėta, rasota ir pirmųjų ankstyvų pavasarinių spindulių nutvieksta didele pieva eina šuo. Jo ilgos, grakščios, baltos kojos, jau visiškai šlapios nuo pirmosios šio ryto rasos. Juoda galva su siauru baltu simetrišku brūkšneliu ant snukelio, juoda uodega ir priekine dešine koja, balta ausimi ir juoda dėme ant kairio šono. Didelis su labai storais kailiniais. Jis save pažinojo Bonio vardu, bet kai kurie jį vadino landsyru.

    Priėjęs pamiškę jis pražiojo snukį ir šalia kelių ankstyvųjų pavasarinių žibučių jis nuskynė vieną iš trijų ten augančių tulpių. Pradėjęs bėgti greita ristute jis nubėgo į mišką. Ten stovėjo mažas rąstinis namukas. Šuo su tulpe nasruose, pabraižė duris ir pabaksnojo snukiu į mažą langą. Tada durys atsivėrė ir ten išlindo maža mergaitė, kuri dėvėjo nusitrynusią darbinę suknelę... Bonis padavė gėlę, o įėjus jam į trobelę jam buvo įpilta lakti ir ėsti. Gėlė gulėjo ant staliuko. Šuo paėdė kelis kąsnius mėsos iš dubenėlio. Priėjo prie gėlės, paėmė ją ir įdėjo į dubenėlį. Palaižė mergaitę ir išbėgo lauk.

    Ne, tai nebuvo jo šeimininkė, tai turbūt vadinama meile, turbūt Jūs galvojat, kad nieko įspūdingo nepasakiau ir aš Jums pritariu, bet tada, prašau, perskaitykite šį kūrinį dar kartą.

 

 

Augustė Mikulėnaitė