Apie veislę. Istorija

Adrian Van der Weyde

Istoriškai Beothuk indėnai buvo pirmieji žmonės atsiradę Niūfaundlendo saloje. Galime būti tikri, jie neturėjo šunų savo žemėje. Neabejotinai tai patvirtina daugelis pastabų laivų žurnaluose, darytų ekspedicijų metu į Niūfaundlendą.
    Viename pirmųjų laivo žurnale įrašyta, kad Beothuk labai išsigando pirmą kartą pamatę anglų mastifus. Kiti įrašai kelis kart pažymi apsoliutų šunų trūkumą Labradoro vietovės indėnų teritorijoje.
    Taigi mes galime pamiršti pasaką apie vikingų paliktus juodus didelius šunis saloje, kaip dažnai tvirtinama anglų autorių knygose apie juodus niūfaundlendus. Faktai tai nepatvirtina.
    1497 m. Niūfaundlendo salą atrado John Cabot. Neužilgo juo pasekė ir kiti pionieriai, bet jie taip pat nieko neparašė apie šunis.
   1615 m. kapitonas Whitbourne rašė: mes neradome jokių šunų Niūfaundlende, tik dvi vilkų rūšis – vienas aukštas, ilgaplaukio kailio medžiojantis vienumoje ir kitas smulkesnis, medžiojantis užnugaryje.
   

 

 

Thomas Bewick, 1789m.

XVII a. pab. kapitonas Bligh ir seras Joseph Banks atrado specialią šunų rūšį, ypatingai mėgstančią vandenį. Mes žinom, kad jie turėjo omenyje baltai juodus šunis, vėliau vadintus landsyrais.  
    Kas tuomet nutiko šiais dviem laikotarpiais?
    Baskų žvejai, parduodami žuvis visame pasaulyje, rado didžiulius žuvų būrius prie Niūfaundlendo krantų. Apie XVII a. vid. jie įkūrė pirmąjį žvejybos punktą Kanados rytinėje pakrantėje Rougnoust.
    Galime būti tikri, kad šie žvejai vežėsi apsaugai su savimi savo krašto regiono Pirėnų kalnų šunis. Šiuolaikiniai laboratoriniai tyrimai pažymi, kad padidinta Pirėnų kalnų šuns plauko struktūra beveik tokia pati kaip ir landsyro, tai įrodo jų genetinį ryšį, nes juodo niūfaundlendo plauko struktūra visiškai skiriasi nuo landsyro.
    Kaip bebūtų, tai nėra pakankami įrodymai gilinantis į landsyro „ištakas“.
    Ar buvo Labradoro salos šunys išplitę visoje šalies teritorijoje, kryžminti su atskirtais Pirėnų šunimis Niūfaundlendo baskų gyvenvietėse?
    Niekas nežino, bet panašu, kad buvo įpaniotos kitos ankstyvos „veislės“, tokios, kaip garbanotas šuo ar aukštas anglų skerdikas. Kaip bebūtų, senuose baskų archyvuose galima rasti įrašus: „Norint turėti draugą ir gynėją naudojimui pagal paskirtį, nebuvo geresnio pasirinkimo už šį šunį ankstyvosiose Biscay žvejų gyvenvietėse Niūfaundlende. 1662 m. įkūrus pastovią koloniją Rougnoust, didžiuoju žmogaus kompanjonu tapo Didysis Pirėnų šuo. Jis buvo kryžmintas su anglų retriveriu, atvežtu anglų kolonistų. Dėka šių kryžminimų buvo išveistas tikras baltai juodas niūfaundlendas.“
    Anglijoje šie šunys buvo griežtai veisiami ir paplito po visą Europą.
    Iki pat 1876 m. landsyras, ar galima sakyti „baltai juodas“, buvo vienintelis pripažintas tikras Niūfaundlendo šuo.
    Tuo pačiu juodo niūfaundlendo entuziastai žino, kad daugelis jų buvo importuoti vėliau, 1850-1890 m.
    1882 m. populiarus veisėjas Henry Farquharson rašė: labai gerai žinoma daugeliui niūfaundlendų šeimininkų, kad daugelis šunų, importuotų iš Niūfaundlendo, buvo tiktai baltai rudi ar baltai juodi.
    Bet juodi gyveno Niūfaundlende, tuo pačiu, mes negalime realiai kalbėti apie tikrą veislę, kadangi tie šunys buvo neizoliuoti, išplitę visoje šalyje, daugelį kartų kryžminti su Labradoro įvairių spalvų šunimis.
    George Lawles laiške, datuotame 1845 m., rašė: „... du šunys atvežti iš Niūfaundlendo, vardu Sailor ir Centon. Panašu, kad jie skirtingų veislių... vienas raudonas, kitas juodas. Jie neaukšti, kailis neilgas, bet tankus...“
    Aišku, kad tie šunys, 50-60 cm. aukščio, negali būti lyginami su baltai juodais 80-85 cm šunimis, atrinktais ir veistais aukštesniu lygiu Anglijoje.
   

Sydenham Edwards, 19a. pr.

Pirėnų genetinis fonas baltai juoduose šunyse buvo stiprus, kaip ir Labradoro juodų niūfaundlendų.
    Kadangi saloje nebuvo daug baltai juodų, bei daugelis jų buvo eksportuoti į Angliją, žvejai galėjo laikyti smulkesnius juodus šunis.
    Apie 1886 m. keli anglų veisėjai panaudojo šiuos juodus kryžminimui su daug aukštesniais baltai juodais. Jie norėjo juodus paaukštinti, suteikti jiems ilgesnį kailį.
    Žiūrėdami į ankstyvųjų laikų paveikslus, mes matome šunis su baltai juodiems būdinga struktūra, tačiau nemargintus, juodus ar rudus. Pakito originalaus tipo bruožai ir spalva.
    Senieji baltai juodi, kaip kad matyti senuosiuose paveiksluose, „nustumti savo praeitin“.

Žėrinti baltai juodų žvaigždė beveik užgeso.
    1891 m., paskelbus pirmą juodų šunų veisimo standartą, veisėjai omenyje turėjo maišytą tipą.
   

 

 

George Stubbs, 1803m.

Nieko nebuvo nuveikta norint išsaugoti tikrąjį baltai juodą, išskyrus atžymą „kitos, nei juodos spalvos“. Tuo laikotarpiu anglų teisėjai ir veisėjai nemėgo tikro landsyro, nenorėjo, kad jis būtų taikomas jų „naująjam Niūfaundlendo šuniui“, gerai žinodami, kad skiriasi plauko struktūra bei tipas. Jie įrodinėjo ir įrodinėjo, kad baltai juodi - atskira veislė.
    Mūsų mylima veislė liūdai prarado tikrąjį savo vardą „niūfaundelndas“, viskas apvirto aukštyn kojom.
    Bet negynčinamai, daugiau nei prieš 80 metų, baltai juodas buvo tikras vienintelis niūfaundlendas. Laimei, keli anglų veisėjai veisė tik grynus landsyrus. Jie ekportuoti į Senąjį žemyną – mes galime rasti įrašus senose veislės knygose.
    Vienas svarbiausių buvo Kettering Scout (Major). Jis turėjo didelę įtalą veislei ne tik Anglijoje bet ir Europoje.
    Senąjame žemyne svarbų indėlį įnešė profesorius Heim. Jis akcentavo, kad landsyras skiriasi nuo juodo niūfaundlendo, yra atsira veislė su skirtingu veisimo standartu.
    Nuo tada ir vėl Tikras landsyras buvo ir yra veisiamas, su malonumu mes vėl galime grožėtis puikiu kailio marginimu, originaliu niūfaundlendo tipu, stipriu temperamentu bei palyginti bruožus su taip vadinamu (juodu) niūfaundlendu.

Versta: http://users.telenet.be/bellandseer/history_of_the_breed.htm