Emil Burkhard, Albert Heim. Landsyrų ir niūfaundlendų skyrybos. Penki kovos metai. 1955-1960 m.

 Atrois de la Pasture

1886 m. Didžiojoje Britanijoje įsikūrus Niūfaundlendų klubui, vienu pagrindinių uždavinių tapo niūfaundlendo standarto sukūrimas, kuris butų priimtinas visiems jų mylėtojams. Klubas buvo oficialiai įregistruotas 1891 m. Kaip žinome, tik 1909 m. buvo nusiųstas prašymas Britų veislynų klubui. Iki to apie standartą liudijo tik keli neoficialūs dokumentai. Nieko nebuvo padaryta dėl baltai juodo landsyro. Didžiai sėkmingas standartas buvo skirtas tik „juodiems“. Be to, juodai balti šunys veisimo standartuose buvo minimi „kiti nei juodi“ ir visais atžvilgiais turėjo remtis „juodų“ standartu, išskyrus spalvą. Tuo anglai apvertė viską „aukštyn kojomis“ ir nieko daugiau nebuvo galima padaryti tikram baltai juodam niūfaundlendo šuniui.

Dokumentuose nenurodyti jokie kiti vėlesni standarto pakeitimai iki 1974 m., kai FCI buvo įrašyta, kad niūfaundlendas gali būti tik juodas arba rudas, o landsyras tik juodai baltas. Bet niūfaundlendų klubai nusiteikė priešiškai, pareikšdami, kad tik Anglija gali ką nors keisti standarte, ir FCI turėjo savo žodžius atšaukti.

Šalyse, vėliau prisijungusiose prie FCI, paskutinis angliškas niūfaundlendo standartas buvo priimtas 1982 m. balandžio 1 d. (FCI Nr. 50 c), su kai kuriais Anglijos kinologų klubo pakeitimais kurie buvo perimti iš FCI narių susirinkimo Jeruzalėje 1987 m. birželio 24 d. (FCI Nr. 50 d)).

Didžiojoje Britanijoje baltai-juodas niūfaundlendas vadinamas landsyru, norint išvengti maišaties su 1960 m. rugpjūčio 24 d. FCI pripažintu Europos kontinentinio tipo landsyro standartu Nr. 226.

Bet anglai negalėjo veisti baltai-juodų landsyrų pagal savo standarto reikalavimus. Taigi jie darė kaip visuomet – importavo grynaveislius baltai-juodus landsyrus iš kontinento ir vykdė kraujomaišą. Bet tai turėjo baigtis.

1988 m. balandžio 1 d. Anglijos kinologų klubas ėmėsi atsargumo priemonių, kaip kad ir FCI,   nebeleisdamas kryžminti niūfaundlendus ir Europos kontinentinio tipo landsyrus. Bet jie nepripažino grynaveislio landsyro Nr. 226 standarto.

 

Kas atsitiko su FCI standartu?

 

Niekuomet nepranyko domėjimasis baltai juodais kontinento šunimis,  bet jų “didieji laikai” baigėsi, kai buvo publikuotos pirmosios veislės knygos - gryni baltai juodi “maišyti” su juodais ir kitomis veislėmis. 1880 m. niūfaundlendo standartą patvirtino teisėjų komisija šunų parodoje Berlyne, tai 6 metais ankščiau, negu Anglijos niūfaundlendų klubas buvo įkurtas ir 29 metais ankščiau, negu Anglijos standartas buvo pripažintas. Šis standartas buvo publikuotas 1881 m. Vokietijoje “Deutsches Hunde-Stamm-Buch N° 2”. Tai seniausias patvirtintas niūfaundlendų veislės standartas ir labai svarbus landsyrų veislei, nes standarto dokumente patvirtinta, kad niūfaundlendas ir landsyras yra dvi atskiros veislės su skirtingu standarto apibrėžimu. Šis standartas tapo pats svarbiausias ateities tikro landsyro vystimuisi kontinente. Tik dėka tų grynaveislių šunų genai baltai juodų landsyrų niekada neišnyko Anglijoje, Amerikoje bei Kanadoje.

1883 m. pradininkas Max Hartenstein iš Plauen (Šveicarija, veislynas Plavia), senbernarų ir niūfaundlendų veisėjas importavo du baltai juodus šunis po paskelbtų veislių aprašymų. Kalytė Bonnie (KCSB 19,284; DHSB 3566) gimė 1885 m. liepos 7 d. Ji buvo dukra įžymaus čempiono Prince Charlie (KCSB 10,674) ir baltai juodos Bonnie Maid (KCSB 13,799). Žinome, kad jis turėjo dar vieną landsyro patiną Harly (žiūrėti: Deutsher Landseer Club, Zuchtbuch Nr. 1, p. 23).

Dr. E. Meystre neilgai turėjo kalę, gimusią 1895 m. vasario 4 d. Ch. Merry Lassie (KCSB 1482B). Ji kilo iš Ch. Mery ir Duchess of York, buvo vadinama “paskutine Anglijos žvaigžde”. Ji buvo sukergta Anglijoje prieš eksportavimą, bet nudvėsė Šveicarijoje karu su vada.

1899 m. dr. Paul Träger, žymus veisėjas bei teisėjas, garbingas niūfaundlendų kontinentinio klubo narys, buvo pakviestas teisėjauti į Angliją, Cruft parodą, kurioje dalyvavo 26 baltai juodi ir 36 juodi šunys. Po teisėjavimo jis aplankė keletą Anglijos žymių veislynų. Kai grįžo į Berlyną, jis paskelbė savo pastebėjimus, matytus parodoje ir įvairiuose veislynuose, veislės knygoje NSB, Nr. 2, pavadinimu The Landseer – Newfoundlander ir išdėstė argumentus, palankius juodai baltiems šunims, kurie retai buvo sutinkami kontinente.

Sekančiais metais prof. Heim ir dr. Rikli pradėjo veisti niūfaundlendus. Jais pasekė Herting (Augsburg), Büchner (Mannheim), Wieland (Wangerin), Träger (Berlin), Meier-Bosch (Ebnat-Kappel-Swizerland), Silberman (Augsburg), Alfred ir Otto Walterspiel (Munich).

Apie 1925 m. keletas jų bei kitų veisėjų norėjo išsaugoti gryną juodai baltą šunį. Tai buvo Walterspiel, Büchner, Appenrodt (Delmenhorst), Fehringer (Heidelberg), Burkhard ir Lunter (Enschede, Holland).

Nedidelė šimto landsyrų grupelė galėjo gana gerai būti panaudota veisimo planams ir atgimti naujam gyvenimui, bet pirmasis pasaulinis karas tai sunaikino. Prasidėjus karui trys šveicarų veisėjai uždarė savo veislynus.

1927 m. buvo paskelbtas ir patvirtintas naujas, kitoks nei anglų, standartas. Tuo laiku apie juodai baltus šunis buvo rašoma: “Kiti nei juodos spalvos – pagrinde daugumoje landsyrai-niūfaundlendai išstatomi taip pat, kaip ir juodi, ir dėl to atitinkamai turi būti vertinami teisėjų, bet susitarus dėl veislės skirtumų: landsyras-niūfaundlendas yra sunkesnis ir aukštesnis nei juodas niūfaundlendas, jo alkūnės yra aukščiau lyginat su grindimis, lūpos sunkesnės, akys yra didesnės ir mažiau gilios, kailis ne toks tankus, trumpesnis ir labiau šilkinis bei garbanotas, kojos “mažiau plunksnuotos”.

Landsyrų ateitis būtų stipriai nukentėjusi, jei ne žmogaus vardu Lunter (Enschede, Olandija), įsigijusio iš nežinomų tėvų landsyrą Flora NZB 4461, veikla, padėjusi jiems išplisti visoje Europoje.

1955 m. Vokietijoje ir Šveicarijoje niūfaundlendų klubai “Schweizer Kynologen Gesellschaft” ir “Verband für Deutsche Hundewesen” FCI paprašė atskiro CACIB grynakraujam landsyrui.

 

Atsakymas iš FCI

 

1956 m., spalio 8 d., Thuin.

Vokietijos niūfaundlendų klubo prezidentui Hohenberg , Seeshaupt A./G/1570, Vokietija.

Ponas Prezidente!

Mane pasiekė Jūsų laiškas dėl niūfaundlendų, kuriuo jūsų klubas nori gauti dar du CACIB, kad veislę būtų galima padalinti į dvi skirtingas rūšis. Juodus pavadinti niūfaundlendais, o baltai-juodus – landsyrais. Turiu pasakyti, kad p. Dewitz, dabartinis FCI prezidentas, kiek žinau, niekada nekėlė šio klausimo FCI susirinkime. Problema, kurią jūs iškėlėte, bus įtraukta į darbotvarkę sekančiame visuotiniame susirinkime, kuris vyks Briuselyje sekančiais metais. Tuo pačiu aš perduosiu jūsų prašymą standarto komisijai, kuri buvo įkurta visuotiniame susirinkime Dortmund. Pone Prezidente, priimkite mano nuoširdžiausius linkėjimus.

Pasirašė: Charles Gendebien.

1956 m. spalio 10 d. Vokietijos ir Šveicarijos niūfaundlendų klubas nusprendė nusiųsti panašų minėtą prašymą, pasirašytą abiejų klubų: prezidento Prinz von Thurn ir Taxis (Vokietija) bei prezidento Emil Burkhard (Šveicarija). FCI dar vis nenorėjo veislių skilimo.

1957 m. spalio 28 d. FCI standarto komisija peržiūrėjo kelių veislių standartus, taip pat landsyrų ir niūfaundlendų. Komisija pasiūlė Vokietijos ir Šveicarijos niūfaundlendų klubui priimti Kanados veislės standarto rūšis.

Buvo parašyta daugybė laiškų apie tai į FCI, vyko tarptautinės nesibaigiančios diskusijos, rašomi straipsniai “ar niūfaundlendai ir landsyrai turi būti atskiros veislės?”. Tarptautinėse Emil Burkhard, jo draugų paskaitose buvo tvirtinama: landsyras turi anatomines savybes ir tam tikrose situacijose išryškėja kiti fiziniai ir psichologiniai ypatumai nei niūfaundlendo šunų.

1958 m. Emil Burkhard ir Vokietijos niūfaundlendų klubas FCI paprašė pripažinti atskirą Europos kontinentinio tipo landsyrų veislės standartą. Po triukšmingo FCI susirinkimo Vienoje bei daugybės prieštaravimų, 1960 m. FCI pripažino atskirą landsyrų veislę. Atsirado Europos kontinentinio tipo landsyro veislė.

   

 Albert Heim (1849–1937)

 

Profesorius Albert Heim buvo ne tik mokslininkas ir pedagogas, bet ir ypač žingeidus kinologas - tai atsispindi daugybėje jo publikacijų. Jis veisė niūfaundlendų šunis, netgi importavo juos iš Niūfaundlendo – tuo laikmečiu tai buvo gana didelis žygdarbis, bei teisėjavo daugelyje tarptautinių parodų.

Profesorius nustatė, kad niūfaundlendo šunys atsirado apie 1600 m., pateko į Niūfaundendo salą iš kažkur kitur (Šiaurės Amerika). Landsyro tipas pasirodė vėliau, jo kilmė Europoje.

Emil Burkhard (1890-1973)

Niūfaundlendų ir landsyrų veislėms didžiai nusipelnė Emil Burkhard iš Luzerne. Visą savo gyvenimą jis pašventė šunims. Emil Burkhard ir prof. Albert Heim iniciatyva 1925 m. birželio 7 d. buvo įkurtas Šveicarijos niūfaundlendų klubas Basel įvykusioje tarptautinėje šunų parodoje. Klube tuo metu buvo 36 nariai.

Bet kas yra Emil Burkhard?

Jis buvo Šveicarų niūfaundlendų klubo prezidentas (vėliau garbės narys), niūfaundlendų ir landsyrų parodų teisėjas gerai žinomas kituose kraštuose. Be to, jis gausiai veisė niūfaundlendus, retkarčiais landsyrus. Bet Burkhard pirmiausia iškėlė abiejų veislių šunų genealogijos nagrinėjimą.

Burkhard daug rašė apie niūfaundlendų ir landsyrų reikšmę. Jo esminis darbas: Der Inzucht beim Landseer – Neufündland Hunde auf unseren Kontinent. Klausimo kėlimas “ar niūfaundlendai ir landsyrai yra viena ar atskiros veislės?”. Burkhard bandė rasti atsakymą “iš ko kilo landsyrų veislė?”. Jo išvada, kad iš tikro tai buvo dvi atskiros veislės. Grynaveislis landsyras nemažai prarado daugybę kartų kergtas su niūfaundlendu, ir tik daryta kraujomaiša kryžminant baltai juodus niūfaundlendus, kryžminimas su kuvasu, lėmė sėkmę sukuriant landsyrą, kuris atitiktų veisimo standartus ankstesniojo tikro landsyro.

Vis dėlto po penkerių metų kovos su Vokietijos ir Šveicarijos klubais, didžiausias pasiekimas buvo tai, kad jis susitarė su abiem klubais parašyti atskirą landsyro standartą, sekant landsyro Prince Charlie atvaizdu.

Nuo 1934 m. iki pat savo mirties Burkhard glaudžiai bendradarbiavo su prof. Albert Heim. Emil Burghart nuveikė milžiniškus darbus ir buvo didžiai įvertintas. Jis mirė rugpjūčio 13 dieną būdamas 83 metų. Emil Burghard asmenybė vienijo Vokietijos ir Šveicarijos klubus, pripažįstant landsyrų veislę. Šių dienų landsyrų populiacija, jų gerbėjai turi būti didžiai dėkingi Emil Burghard pastangoms.

2009 m.

Vertė Rita Kišonienė

Landseerinternational. http://pets.groups.yahoo.com/group/landseerinternational